Pagal aplinkos sąlygas galima išskirti šias problemiškumo kategorijas: labai sausi ir nederlingi dirvožemiai, laikinai užmirkstantys dirvožemiai ar trumpam apsemiamos vietos, vėjuotos vietos, iš dalies pavėsingos vietos, kalkingos žemės.   Vėjuotose vietose gana gerai auga ir netgi priešvėjinę funkciją gali atlikti sėklinės kilmės pušys: kedrinė (Pinus cembra), suktaspyglė (P. contorta), bosninė (P. heldreichii), paprastoji (P. sylvestris). Iš labiausiai atsparių vėjams galima išskirti dvi pušų rūšis: kalninę (P. mugo) ir juodąją (P. nigra).

Sėklinės kilmės augalai šiuo atveju yra pranašesni, nes skiepytų augalų kamieno vieta įskiepio ir poskiepio suaugimo zonoje yra silpna. Trumpalaikį užmirkimą neblogai iškenčia veimutinės, paprastosios bei kablelinės (P. uncinata) pušys. Joms bus lengviau tai pakelti, jei augs ant mažų pakilimų ar kupstų. Ilgesnio kaip dviejų-trijų savaičių trukmės užmirkimo pušys paprastai neatlaiko ir suserga arba žūva. Todėl geriau iškart, esant drėgmės galimam pertekliui, įrengti tinkamą drenažą arba suformuoti reljefo pakilimus.

Šviesos atžvilgiu visos pušys yra šviesiamėgės, todėl jei norima vešlios ir sveikos pušies - reikia sodinti ją saulėtoje vietoje. Sausi dirvožemiai palankesni dvispyglėms pušims, ypač kilusioms iš kalnų zonų. Tuo tarpu kai kurios penkiaspyglės pušys geriau auga normalaus drėgnumo dirvose. Miesto užterštam orui taip pat ne visos pušys atsparios. Iš atsparesnių galima paminėti kalninę, juodąją, melsvąją, paprastąją, japoninę pušis. O paprastoji ir kalninė, be to, dar atsparios ir druskingai dirvai bei orui. Rūgščiose dirvožemiuose gali augti beveik visos pušys, tačiau ką daryti. jei jūsų dirva šiek tiek šarminga ar kalkinga? Tada rinkitės kažkurią iš šių rūšių pušų: kedrinę, japoninę, bosninę, kalninę, juodąją, geltonąją bei paprastąją. Jos gana gerai auga ir kalkingose dirvose. 

Pušų įvairovė, veislių naujovės.

Paprastosios pušies kultivarai. Mūsų vietinės paprastosios pušies (P. sylvestris) kultivarai: glaustašakė Fastigiata, krūminė Watereri, rutuliškoji, dar vadinama „raganos šluota" jau pakankamai išplitę. Naujesnieji kultivarai: melsvaspygis Glauca užauga vidutinio dydžio (10-12 m aukščio ir 5-6 m pločio) su sidabriškai melsvais spygliais; žaliaspyglė plačiai piramidinė Globosa Viridis visada atrodo sveika ir gyvybinga, 10 metų amžiaus būna 1,5 m aukščio, o užauga iki 2,5-3 m aukščio. Retai sutinkamos besidriekiančios formos Albyns bei Repens ir gelstonspygliai kultivarai Aurea bei Moseri, pastarasis auga kaip ir Globosa Viridis, bet žiemą pasipuošia dailiu geltoniu. Paprastoji pušis Aurea maždaug 10 metų amžiaus ir beveik 3 m aukščio. 

Naujovės - trumpaspyglis į "raganos šluotą" panašus rutuliškas kultivaras Beuvronensis linkęs žiemą numesti užpraeitų metų spyglius ir netaisyklingu krūmu lėtai augantis Doone Valley, kurie dažniausiai parduodami medelynuose įskiepyti į kamieną. Dar sutinkamas natūraliai susiformavęs paprastosios pušies norveginis tipas (Norvegen Type), augantis kompaktiškiau, iki 10-12 m aukščio, bei turintis dar didesnį atsparumą sausrai ir miestų bei pramonės užterštai aplinkai. Visi paminėti paprastosios pušies kultivarai gerai augs lengvoje drenuotoje, smėlėtoje ir rūgščioje dirvoje bei saulėtoje vietoje. Sunkokai prigyja sodinant ne iš konteinerių, ypač rudenį. Tuo atveju A. Rutkauskas rekomenduoja pasodintus augalus pririšti prie kuolų, užmulčiuoti šaknis ir įrengti uždangą nuo vėjų. Persodintą pušį galima patikimai pririšti ir prie vieno kampu įkalto kuolo Gerai prigijusios pušys tampa visiškai atsparios vėjams ir šalčiams.

Prieš pušų spyglius pažeidžiančią ligą - spygliakritį - kovojama cheminiais preparatais: canditu, euparenu, scoru, vario oksichloridu. Iš kenkėjų pavojingiausias pušinis skydamaris, kenkiantis daugiausiai paprastajai, juodajai ir kalninei pušims, ypač pavojingas jauniems ir persodintiems augalams. Cheminė apsauga naudojama nuo gegužės vidurio ir kartojama kas dvi savaitės.

Juodosios pušies kultivarai. Puošniais ir tamsiai žaliais spygliais pasipuošę juodosios pušys (P. nigra) ir jų kultivarai. Šios pušys auga įvairiuose dirvožemiuose: nuo molingų, kalkingų iki purių sausų. Atsparios užterštam ir vėjuotam orui. Juodosios pušies glaustalajė forma Pyramidalis užauga per metus 20-30 cm. Koloniškos, bet žemesnio ūgio yra Green Rocket, Molette bei Green Tower veisles. Rutuliškas lajas formuoja Globosa, Spielberg, Hornibrookiana, Nana, per metus priauga apie 8-10 cm ir užauga iki 3 m aukščio. Dar lėčiau auga Bambino, Marie Bregon, Pierrick Bregeon, Pygmaea, kurie gana dažnai sutinkami ir skiepyti į kamieną.

Bosninės pušies kultivarai. Labai panašūs į juodąsias pušis yra bosninės pušies (P. heldreichii) kultivarai. Jie taip pa, auga ir silpnai rūgščioje, ir kalkingoje dirvoje, nebijo sausrų, vėjo, užteršto oro. Žinomas plačiai piramidine laja kultivaras Compact Gem priauga kasmet 10-15 cm ir per 10-15 metų pasiekia 1,5-2 m aukštį. Didesne, iki 4-5 m aukščio, piramidine laja auga Satelit veislė, kasmet paauganti apie 30 cm.

Kalninės pušies kultivarai. Įprasta kalninė pušis užauga iki 4-5 m aukščio ir pločio, o dauguma jos kultivarų yra daug mažesni. Žemiausi yra Benjemin, Mini Mops ir Humpy kultivarai, kurie užauga 40-60 cm aukščio ir apie 1 m pločio. Kasmet jie priauga tik apie 3-4 cm, todėl ir sodinukų kaina gana aukšta. Pumilio užauga iki 1-1,5 m aukščio ir 2-2,5 m pločio krūmu. Labai tankiu, gražiu rutuliu ir iki 1-1,2 m skersmens užauganti Varella veislės pušaitė. Mops metinis prieaugis yra apie 6-8 cm, o ūgis siekia iki 1,5-2 m, bei pasižymi labai taisyklinga sferine laja. Dar šiek tiek aukštesnė ir siauresne laja veislė Gnom pasiekia 2-3 m aukštį ir plotį. Formuotos kalninės pušys įgauna vienodos kondicijos standartą Iš natūralių augimviečių kalnuose kilusio var. Mughus porūšio kalninės pušys auga iki 2,5-3 m aukščio ir iki 4 m pločio tankiais krūmais. Gana neseniai atkeliavę visi geltonspygliai kultivarai Ophir, Carstens Wintergold, Wintergold, Dezember Gold, Gold Star, kurių spygliai geltoniau nusidažo žiemą po stipresnių šalnų. Yra ir gelsvai margais spygliais veislių, tokių kaip Sunshine. Kalninė pušis Carstens Wintergold maždaug 10-11 metų amžiaus atrodo labai puošniai ir be jokio formavimo Kalninėms pušims tinka beveik visos, išskyrus užmirkusias dirvas. Gerai sutvirtina šlaitus, kitas erozijos veikiamas vietas.

Melsvosios pušies kultivarai. Puošniausios penkiaspyglės pušys yra nedidelės melsvosios pušys (P. parviflora) ir jų kultivarai. Sunku atitraukti žvilgsnį nuo jų sidabriškų, kompaktiškų lajų su švelniais dailiais spygliukais. Kultivarai Glauca ir Tempelhof auga gana greitai ir per kelis dešimtmečius pasiekia 6-10 m aukštį. Dvigubai kompaktiškenė pušelė Negishi jaunam amžiuje auga taip pat sparčiai - apie 20 cm per metus. Kompaktiškiausią plokščiai rutulišką lają turi Hagaromo kultivaras, per 10 metų pasiekiantis tik 30 cm skersmenį. Svarbu kad melsvosios pušys augtų saulėtoje vietoje, mėgsta aukštesnę oro drėgmę. Atspari grybinei ligai - veimutrūdei.

Veimutinės pušies kultivarai. Veimutinės pušys (P. strobus) pasipuošę, taip pat, švelniais ilgokais spygliais. Mėgsta derlingesnę, pakankamai drėkinamą dirvą, saulėtą vietą, nors pakenčia ir dalinį užpavėsinimą. Dekoratyvinis kultivaras Macopin auga rutuliška iki 2 m skersmens laja. Žaliaspyglis kultivaras Radiata (Nana) per 25 metus užauga iki 3 m skersmens. Labai įdomios formos yra Pendula veislė: melsvai žali spygliai, žemyn nukarusios išsikraipę šakelės, metinis prieaugis apie 60 cm. Lėčiausiai auga Minima veislė: trumpais žaliais apie 2,5 cm ilgio spygliukais, labiausiai tinka alpinariumams. Visos veimutinės pušys jautrios veimutrūdei, todėl joms būtina nuolatinė cheminė apsauga. Pagrindinis šios ligos požymis yra trūkinėjanti ūglių žievė su ištekėjusiais sakais. Svarbu, kad arti nebūtų auginami šios ligos tarpininkai - juodieji serbentai. 

Balkaninės pušies kultivarai. Panašios, tačiau daug atsparesnės veimutrūdei yra balkaninės pušys (P. peuce). Parduodama jos veislė Glauca melsvai žaliais spygliais.

Bankso ir suktaspyglės pušys. Lietuvoje labai atsparios bankso pušys (P. banksiana) ir suktaspyglės pušys (P. contorta) bei jų kultivarai.

Kedrinės pušies kultivarai. Taip pat mūsų klimato sąlygomis puikiai galima auginti visų numylėtą kedrinę pušį (P. cembra). Daugiau priežiūros ir gero dirvožemio jos reikalauja jauname amžiuje. Vyresniame amžiuje pradeda derėti ir duoda gero skonio apie 1 cm skersmens valgomas sėklas (parduotuvių sveiko maisto skyriuose parduodami kedrinės pušies sibirinio varieteto sėklos, vadinamos "kedro riešutėliais"). Kiekvieno sodo puošmena galėtų būti jos lėtai augantis melsvais spygliais kultivaras Glauca Compacta.

Japoninės pušies kultivarai. Japoninė pušis (P. densiflora) tėvynėje auga lengvuose, smėlėtuose, drenuotuose dirvožemiuose, visiškai saulėtose vietose. Su amžiumi greitai atmeta apatines šakas, net augdama atviroje saulėtoje vietoje. Žemaūgė veislė Alice Verkade, dar vadinama Japonijos raudonąja pušimi, auga suploto rutulio forma ir turi sodriai žalius jaunus spyglius. Auga lėtai, visiškai atspari mūsų šalčiams. Panašiai auga ir veislė Jane Kluis. Umbraculifera auga taisyklingu rutuliu, per 10 metų užauga apie 90 cm. Oculus - Draconis ant kiekvieno žalio spyglio turi po du geltonus dryžius. Auga netaisyklingo medelio formos, per metus priauga apie 30 cm. Spyglių margumas geriausiai išryškėja visiškai saulėtose vietose. 

Su kuo dera?

Pušų rūšių ir kultivarų pasirinkimas labai platus. Svarbu parinkti tinkamas rūšis ir formas jūsų sodybos sąlygoms ir priežiūros galimybėms bei tinkamai jas pasodinti. Grupėse pušys puikiai dera su rododendrais, viržiais, azalijomis, erikomis bei kitais erikiniais augalais, magnolijomis, raugerškiais, kiliminėmis daugiametėmis gėlėmis. Žemaūgės veislės dažniausiai naudojamos įrengiant alpinariumus ir akmens kompozicijas.

Pušų spyglių, panašiai kaip ir kadagių, išskiriami fitoncidai gydo plaučių ligas, tonizuoja organizmą.

Apsauga nuo pušų grybinių ligų Lietuvoje prieš keletą metų buvo kelios labai drėgnos šiltos vasaros. Dėl paminėtų patogenams palankių priežasčių bei bendro klimato atšilimo pastaraisiais metais pradėjo plačiai ir masiškai plisti įvairios grybinės pušų ligos. Be įprasto mums spygliakričio, per pastararąjį dešimtmetį plačiai išplito ir keleto sukėlėjų rūšių spyglius pažeidžiantys rutulgrybiai. Vienas iš jų - spyglinis rutulgrybis arba raudonžiedė spyglių degligė išplitusi mūsų želdiniuose labai plačiai. Šia liga serga arba sirgo apie 80 proc. visų Lietuvos pušų. Šiek tiek jautresnės šiai ligai juodosios, kalninės, bosninės bei kai kurios kitos rūšys. Pasak A. Rutkausko, mūsų vietinė paprastoji pušis šiek tiek atsparesnė rutulgrybiui. Pats rutulgrybis plinta labai lėtai, nebent ant šalia, arčiau kaip per 3 metrus augančių kaimynių. Be to, ši liga pavojingesnė tik jaunoms (iki 10-12 m amžiaus) pušaitėms, o vyresni medžiai, ypač su aukštesniais kamienais, serga silpnai ir gana lengvai perserga šia liga.

Pušų pyglinis rutulgrybis gana nesunkiai išgydomas laikantis tam tikro veiksmų plano. „Taigi, ką daryti, jei runda jūsų pušų spyglių galai ar atsiranda skersinių dryželių su rausvai oranžiniais apvadėliais? Šie požymiai būdingi rutulgrybiams", - sako dendrologas A. Rutkauskas. Raudonžiedės spyglių degligės pažeisti pušų spygliai Anot specialisto, pirmiausiai reikia nurinkti nurudusius spyglius nuo augalo bei sugrėbti senus polajuose nukritusius spyglius ir juos užkasti ar sudeginti. Kadangi pats ligos sukėlėjas dauginasi ant žemės gulinčių senų nukritusių spyglių ir vėl naujai užkrečia augalą. Gydymui du tris kartus per metus - kovo pabaigoje, rugpjūčio pabaigoje bei lapkritį - reikia nupurkšti jautresnius grybinėms ligoms spygliuočius vario preparatais. Kai vėsus oras, iki +12 oC šilumos, galima naudoti 0,5 proc. tirpalą. Šiltesniu oru, iki +16-18 oC, naudoti dvigubai silpnesnį vario tirpalą. Esant aukštesnėms temperatūroms, cheminių apsaugos priemonių geriau nenaudoti. Kadangi vario preparatai būna įvairaus veikliosios medžiagos stiprumo, tai ir purškimui skirtą tirpalą būtina ruošti laikantis gamintojo rekomendacijų. Šiltuoju metų laiku esant ant pušų šakų kitų ligų požymiams, reikėtų naudoti ir kitus profesionalius fungicidus. Tačiau dėl jų pavojingumo ir specialių leidimų reikalavimo jų įsigijimui, geriau būtų kviestis į pagalbą augalų apsaugos srities kvalifikuotus specialistus.

Straipsnis publikuotas "Mano ūkyje" 2016 04 18

Nuotraukos A. Rutkausko ir R.Antanaitienės