Tačiau žymiausią valomąjį darbą atlieka dideli medžiai. Pavyzdžiui, senas lapuotis medis, kurio kamieno skersmuo apie 75 cm, per gyvenimą jau yra absorbavęs apie 3100 kg anglies junginių iš savo aplinkos. Kitas palyginimas: vienas šimtametis bukas atlieka tokį valomąjį darbą, kurį atliktų apie 2500 jaunų medelių su iki1 metro skersmens laja. Todėl sodinkime medžius mieste – jie tikrai suteiks sveikatos jums, o ypač jūsų vaikams ar anūkams. Dėl intensyvaus medžių valomojo darbo, didmiesčių medžiai ir gyvena trumpiau nei jų broliai, augantys natūralesnėmis sąlygomis. Pavyzdžiui paprastasis klevas mieste išgyvena apie 80 metų, o laukuose gali išgyventi iki 150 ar net 200 metų. Ąžuolai judriame mieste retai sulaukia 100-150 metų, o ramiame švarios gamtos prieglobstyje gyvuoja 500-1000 metų ir net daugiau. Net mūsų miela kvapni mažalapė liepa mieste, intensyviai genima ir „prižiūrima“ išstovi po 50 ar 100 metų, o natūraliomis sąlygomis galima pamatyti kelių šimtų metų amžiaus sveikų senolių liepų.

Vakarų šalys turi puikų miestų medį – klevalapį plataną. Šis platanas greitai auga, puošnūs jo lapai, įspūdinga kamieno žievė, originalūs vaisiai. Lietuvos vakarinėje dalyje yra pasodinta keletas jų alėjų ir atrodo, kad šis medis gali pas mus aklimatizuotis ir normaliai augti. Visos pas mus auginamos tuopos, gudobelės, uosialapiai klevai, kriaušės, baltalksniai yra puikūs žalieji miesto teršalų filtrai. Tačiau šios paminėtos medžių rūšys nepasižymi dekoratyvinėmis – estetinėmis savybėmis,savo lapais ar vaisiais teršia miestų grindinius ir aplinką. Miesto medis turi būti ne tik gražiai, sveikai bei greitai augantis, bet ir dekoratyvus visais metų laikais.

Iš lapuočių medžių mūsų miestuose vieni stipriausių ir atspariausių taršai būtų paprastasis (Acer platanoides),taip pat paprastojo klevo veislė 'Columnare' (1 pav.), trakinis (A. campestre) ir sidabrinis (A. saccharinum) klevai, tridyglė gledičija (Gleditsia triacanthos), vyšninė slyva (Prunus cerasifera), sakuros (Prunus serrulata), dekoratyvinės kriaušės (Pyrus calleryana) ir obelys (Malus floribunda), paprastasis (Quercus robur) ir raudonasis (Q. rubra) ąžuolai, miltuotasis (Sorbus aria), tiuringinis (S. x thiuringiaca) ir švedinis (S.intermedia) šermukšniai, mažalapė (Tilia cordata) ir plaukuotoji (T. tomentosa) liepos. Iš spygliuočių medžių ir medelių miesto taršos mažiausiai bijo dviskiautis ginkmedis (Ginkgo biloba), dygioji eglė (Picea pungens), kalninė (Pinus mugo), juodoji (Pinus nigra) ir baltažievė (P. heldreichii) pušys, virgininis kadagys (Juniperus virginiana) su savo 

kultivarais.

Beveik visoms negandoms atsparus ir už puikias rudens spalvas mėgstamas paprastasis klevas gana dažnai sodinamas Lietuvos bei visos Europos miestų gatvėse ir parkuose. Jis greitai auga (iki 20-30 m aukščio), turi grąžią tamsiai pilką žievę, didelius skiautėtus lapus. Labai gražūs šių medžių geltonų žiedų skėteliai, papuošiantys klevų šakas anksti pavasarį, dar prieš sprogstant lapams. Klevai visiškai pakantūs miesto sąlygoms, nebijo karščių, sausrų ir vėjų, pakenčia pavėsį. Dėl tokio pavydėtino atsparumo yra išvesta nemažai jų dekoratyvinių kultivarų su įvairios formos lajomis, lapų spalvomis ir raštais. Specialiai miestams išvesti šie paprastojo klevo kultivarai: „Cleveland“ – lėčiau augantis medis su glausta kiaušiniška laja iki 15 aukščio ir 4-6 m pločio; „Columnare“ – dar siauresne, iki 4 m pločio laja; „Emerald Queen“ – šiek tiek platesne, iki 8-10 m pločio, ovalo formos laja; „ Eurostar“ – stambokas medis su piramidine simetriška laja, užaugantis iki 15 – 20 metrų aukščio bei dar daug kitų. Nuo seno žinomas ir populiarus kompaktiška rutulio formos laja augantis kultivaras „Globosum“ - jo laja užauga iki 5-6 metrų aukščio ir pločio. Daug kam asocijuojasi klevas su raudona spalva, nes žinoma nemažai jų raudonlapių kultivarų. Europos medelynuose rausvų ar raudonų jų priskaičiavau septynetą - aštuonetą. Žinomiausi jų:  „Royal Red“ – jau beveik 50 metų žinomas ir auginamas klevas su ovalia vidutinio dydžio laja ir labai tamsiai raudonais lapais, kurie tik skleidimosi metu būna skaisčiai raudonos spalvos; „Faassen‘s Black“ – jo lapai iki rudens taip pat tamsiai  rudai raudonos spalvos; „Crimson Sentry“ – kompaktiškesne laja ir gražaus raudonumo lapija; „Schwedleri“ – tik išsisikleidę lapai būna kraujo raudonumo, vėliau tampa bronziniai žaliais su raudonomis gyslomis. Platinamas ir geltonlapis paprastojo klevo kultivaras „Princeton Gold“, gana neseniai išvestas viename iš Amerikos medelynų, o jo lapija visą vasarą gražiai geltonos spalvos.

Puikios miestų žaliosios pagalbininkės ir puošmenos yra mažalapės liepos. Tai kvapniausias miestų medis. Natūraliai mažalapės liepos auga visoje Europoje, net Alpių kalnuose iki1,5 km aukštyje. Gamtoje jos užauga dideliu apie 15-25 m aukščio medžiu su plačiai kūgiška tankia laja. Lapai 3-10 cm ilgio ir pločio, rudenį tampa geltoni. Kvapnūs šviesiai gelsvi žiedai žiedynėliuose po 5 -11 vnt., žydi liepos mėn. Gerai auga sausesnėse ir vidutinio drėgnumo, derlingose ar skurdesnėse dirvose. Nebijo ilgesnių karščių, sausrų, gerai atželia po nugenėjimo. Persodinant gerai prigyja. Miestų ir pakelių želdiniams Europoje sodinami šie liepos kultivarai: „Erecta“ – su simetriška tankia kiaušiniška laja, iki 18-20 m aukščio; „Greenspire“ – plačiai ovalinės formos, labai tanki laja, odiški blizgūs lapai, laikoma dar atsparesne ir mažiau reiklia aplinkos sąlygoms už pačią rūšį; „Rancho“ – mažesnių gabaritų, iki 8-12 metrų aukščio ir 4-6 m pločio siauro konuso formos labai tankia laja, gražiai taisyklingai išsidėsčiusia šakų struktūra, mažesniais, tvirtais, ilgai rudenį išsilaikančiaais lapais. Ši veislė laikoma ir atspariausia vėjams iš visų mažalapių liepų kultivarų.Plaukuotoji liepa kilusi iš pietrytinės Europos ir Mažosios Azijos. Užauga dideliu, iki 25-30 m aukščio medžiu. Lapai apie 11-16 cm ilgio, jų apatinė pusė padengta gausiais baltais plaukeliais. Gerai augas tik saulėtoje vietoje. Lyginant su kitomis liepų rūšimis dar atsparesnė vasaros karščiams, sausroms, ligoms ir kenkėjams. Stipriu liemeniu, simetriška laja pasižymi šios liepos kultivaras „Brabant“. Sidabrinė liepa „Brabant“ auga greitai, todėl tinka kai reikia greito ir patikimo rezultato. 

Labai puošnūs žalioje miestų aplinkoje yra pilkšvais lapais miltuotieji šermukšniai. Tai nedideli, iki 6-15 m aukščio medžiai su simetriška ovalo formos laja. Lapai apie 8-12 cm ilgio, pavasarį būna pilkšvai pūkuoti, vėliau lapo viršus tampa tamsiai žalias, o pūkuota lieka tik lapo apačia. Vaisiai oranžiniai – raudonos spalvos, miltingi. Gerai auga sausesnėse, derlingose, kalkingose dirvose. Šios rūšies privalumai: gana lėtas augimas, lapai iki pavasario susimineralizuoja, todėl nesikaupia senų lapų paklotas. Žinomi kultivarai „Lutescens“ – besiskleisdami lapai būna kremiškai – gelsvai – žalios spalvos; „Magnifica“ – didesni, iki 10-14 cm ilgio, sprogstant baltai pūkuoti, vėliau blizgūs tamsiai žali lapai. Rudenį ilgokai laikosi ant medžio. 

Švedinis šermukšnis kai kurių autorių laikomas hibridu tarp paprastojo ir miltuotojo šermukšnių. Galbūt todėl jis turi visas geriausias šių rūšių savybes: apie 10-15 m aukščio medis, kiaušiniška laja, tvirti odiški lapai su švelniai pūkuota lapo apačia, apie 1-1,3 cm skersmens oranžiniai-raudoni vaisiai ilgai laikosia ant šakų. Gali augti sausesniuose derlinguose kalkinguose priemoliuose arba sausose rūgščiose smėlingose dirvose. Be atsparumo šalčiams, sausroms, miestų dujoms ir dulkėms, turi ypatingą atsparumą stipriems vėjams. Kitas miltuotojo šermukšnio vieno varieteto (var. longifolia) ir paprastojo 

šermukšnio hibridas Anglijoje prieš 100 metų pavadintas Tiuringinio šermukšnio „Fastigiata“ kultivaru. Tai kompaktiškas medelis, užaugantis iki 5-7 m aukščio ir 2,5-4 m pločio. Lapeliai iki 12-20 cm ilgio, prie pagrindo įkirpti iki centrinės gyslos. Vaisiai – oranžiniai – raudoni obuoliukai, ilgai išliekantys ant medžio. Pasižymi visomis atsparumo aplinkai savybėmis.

Dygioji eglė dabar retokai sodinama miestų želdynuose. Dažniau ją pradėjome naudoti kaip kalėdinę eglutę. Tačiau ji ir toliau išlieka kaip viena atspariausių greitai augančių eglių miesto aplinkoje. Jei nemėgstame jos ryškiai melsvų kultivarų „Glauca“ , „Koster“ ar panašių, sodinkime mūsų medelynuose sėklomis padaugintus beveik žaliaspyglius egzempliorius. Per metus šios eglės ūgteli porą sprindžių į aukštį, todėl greitai galime pamatyti rezultatą. Dabar vėl labai populiarėja miesto želdynuose juodosios pušys. Natūraliai auga pietinės Europos kalnuotoje dalyje. Tai greitai augantis, iki 20-30 m aukščio šviesiamėgis, kiaušiniška laja visžalis medis. Dirvožemiai joms tinka praktiškai visi, išskyrus užpelkėjusius. Nebijo dulkių, sausrų, net sieros junginių teršalų. Siauresnėms erdvėms tiktų šios pušies kultivarai „Fastigiata“ arba „Pyramidalis“ su kolonos formos gerokai siauresne laja. Tokios pat atsparios, tačiau dar kompaktiškesne architektūriška laja yra baltažievės pušys. Paprastai jų lajų aukštis neviršija 8-10 m, o plotis apie 5 – 7 m. Spyglių spalva tamsiai intensyviai žalia, šakelės gana glaustos ir tankios. Augs bet kur, kur pakankamai šviesu ir neužmirkę dirvožemiai. Miesto taršai, sausroms ir vėjams labai atasparios. Turi įvairių kultivarų. Taigi žaliųjų draugų miestams galime pasirinkti nuo didžiulių klevų iki gana kompaktiškų pušelių. Svarbu apsaugoti juos jaunesniame amžiuje, kad vėliau ilgus metus jie padėtų mums kvėpuoti švaresniu, mažiau dulkių turinčiu miestų oru.

Arvydas Rutkauskas,
Lietuvos dendrologų draugijos pirmininkas